drifter.lt: 2009-06-28

Na ką, buvome pirmosiose drifto varžybose Baltarusijoje. Nors mano manymu tai buvo daugiau parodomasis mūšis tarp Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos. Buvo keturi automobiliai iš Lietuvos, penki iš Ukrainos ir devyni vietinių entuziastų “drift ride”. Autoparkas labai kažkuo nenustebino, gražūs tvarkingi nisanai , kelių kartų 200sx, bei vienas kovos jau pažymėtas , visiškai standartinis, rx8 iš Ukrainos, bei komplektas, jau tampantis standartiniu šalyse, kuriose drifto judėjimas tik pradeda savo žingsnius, beveik standartinių BMW, Nisan automobilių.

Taigi, gal geriau pradėsiu nuo pradžių, nuo šestadienio keturių ryto, jei tiksliau…

Esu vilniuje. Vartausi lovoje, bijodamas pramiegoti, laukiu Romkos (jis yra Drifter.lt komandos narys, labai entuziastingas ir darbštus jaunuolis, kurio dėka nemaža dalis musų planų įvyksta ne tik laiku bet apskritai įvksta J) skambučio, kuris reikštų, kad komanda pajudėjo iš Kauno, tai turėjo įvykti tarp keturių, pusės penkių. Retkarčiais užsnūsdamas pastebiu, kad jau penkios valandos ryto, o iš “chebrytės” žinių nėra, bet suskamba telefonas, ironiškai nusiteikęs atsiliepiu: na?…

Patenkintas balsas ragelyje praneša, kad jau yra Vilniuje ir pasitikslina susitikimo vietą. Oho! 20 min anksčiau grafiko - to dar nebuvo!

Pasikrovę keletą Afi (Kastytis Alekna – D1Sport) ratų su padangomis, ir Groozdą (Tomas Gruzdys - Drifting.lt) pajudam link pasienio. Vis dar lenkiam grafiką J . Netrukus pavejam tralą vežantį Nismo (Kęstutis Petronis) Nissaną ir Dariaus BMW, paskui kurį rieda visa švytinti “steroidinė” Omega. Kreiserinis greitis nuo xxx sumažėja iki 70-80 km/h. Atrodo kad omega šiek tiek nekantrauja šitaip tramdoma.

6:15 - pasienis, visdar lenkiame grafiką, tačiau Baltarusijos pasienis – paslaptinga vieta. Laukiam savo eilės, nusprendžiam, kad turime atrodyti pagarbiai išsigandę ir tikėtis geriausio. Pravažiavus pirmąjį Baltarusų postą ir sustojus patikrai mus pasitinka pamainos vadas su savo pavaldiniais, labai smalsiai pradeda apžiūrinėti kovinius bolidus, visi entuziastingai, su Timu priešakyje palaikome beveik “filosofinį” pokalbį su pasieniečiais. Kad tik del ko nors neuzkliutumėm... Paaiškėja Baltarusijos automobilių sporto federacija puikiai įvykdė savo pažadą detaliai informuodama kas, kokiu tikslu, ir ką vežasi. Nors ir atlikdmi visas privalomas procedūras, labai J linksmai gauname leidimą įvažiuoti. Su salyga , kad Timas duos “vaizdų” pasieniečiams. Na kas gali atsisakyti progos paišdykauti pačioje muitinės teritorijoje … J , net ir Afi tenka atlikt tą sienos pravažiavimo procedūros dalį. Beje, viskas užtruko apie pusantros valandos, turint omenyje, kad mūsų vienuolika su 6 automobiliais , nemažu kalneliu padangų, įrankių bei atsarginių dalių, bei viso to turto deklaracijų pildymu (ką atliko praktiškai pats pamainos vadas), manau tai labai greitai.

Jau baltarusijoje užkandę judam toliau, link Minsko.

Pirmi įspūdžiai, labai panašu į Lietuvą, daug žalumos, lengvai banguojančios pievos ir miškai, tik akis nepripranta prie ženklų rusų kalba. Artejant prie Minsko, pastebiu , kad peizažas tampa kalvotesnis, kraštovaizdis banguoja stipriau nei Lietuvoje , gerokai suprastėja kelias. Kelių būklė vėl pradeda gerėti artejant prie kelionės tikslo. Stabtelim kuro kolonėlėj, nustembam, kad galima vietoje atsiskaitinėti keturiomis valiutomis: Baltarusijos rubliais, Rusijos rubliais, JAV doleriais ir Eurais. Nors pačiam Minske, kaip vėliau sužinojom, jau tokios praktikos nebetaiko, tiesiog yra labai daug valiutos keityklų.

Važiuojam toliau, užsiimam kelionės filmavimu daugiau nei aplinkos stebejimu.

Neskaitant to, kelis kartus stojom dėl Timo omegos nukritusio priekinio bamperio (ach tie driftkaro ruošimo ypatumai), be didelių nuotykių pasiekeme kelionės tikslą…

Slidinėjimo kurortą , esantį apie trisdešimt kilometrų kairiau (mūsų atvažiavimo krypties atžvilgiu) Minsko. Tiesa važiuojant Minsko priemiesčiais, skersai keturių juostų autostradą ir toliau į laukus, prabėgo briedis !

Na štai mes jau aikštelėje kurioje rytoj vyks varžybos ,o šiandien treniruotės. Pažindinamės su ukrainiečiais kurie vis dėlto atvažiavo anksčiau už mus.

Jau apie 11 val. ryto. Taippat susipažystam su renginio organizatorium Aik, iš pažiūros gruziniškos kilmės, nedidelio ūgio, kresnu, labai energingu vyruku. Per sekančias pusantros paros jis nusipelnė mūsų simpatijų savo charizma , svetingumu, bei paprastumu. Jis ypač nustebino renginio dieną, kuomet ėmesi visos renginio koordinacijos bei 90% komentavimo, kas jam ypač sekėsi. Publikos reakcijos į jo komentarus buvo tikrai stiprios. Žinoma, pats reginys, apie kurį veliau , prie to taippat stipriai prisidėjo.

Pradėjom treniruotis. Kartu su mumis keletas baltarusų bei visi ukrainiečiai, pirmieji vaziavimai parodė ganėtinai ryškia mūsų komandos patirties persvarą. Tai kaip greitai vairuotojas adaptuojasi prie naujos trasos, didžiąja dalimi pademonstruoja jo lygį. Atmosfera be galo draugiška, veiksmas vyksta labia greitai ir laisva forma. Buvo labai malonu, kad visi dalyviai bendrauja visiškai laisvai ir nuoširdžiai, klausia patarimų ir patys pataria. Dėl to mažiau patyrę dalyviai labia greitai perima labiau patyrusių patirtį ir artėjant treniruotės pabaigai jau buvo matyti, kaip kai kurie pradžioje negalėję praslysti nė pusės trasos jau drasiai “šėrė putą” po visą asfaltą. Matėsi kad gali būti sudėtinga nuspręsti kas geresnis, dėl ganėtinai paptastos trasos konfiguracijos, teko viską padaryti šiek tiek sudėtingiau. Man labai patiko, kad ten susirinkę vyrukai tuo tik džiaugėsi. Matosi kad drifteriai yra tikrai azartiški, bet ta tokia drifteriška prasme, jie varžosi daugiau ne su kitais vairuotojais, o su savim, su jiems iškeltom užduotimis. Manau taip ir turi buti!

Artėjant treniruotės pabaigai (apie 16 val.) ta pakili nuotaika pasiekia epogėju, Drifter.lt vairuotojai pradeda paslėpti trasą dūmuose važiuodami tryse, taip padrasindami ir įkvėpdami tiek ukrainiečius tiek vietinius. Vis drasiau prie jų trijulės prisijungia vienas - kitas nisanas iš Ukrainos, beto atskirai norečiau paminėti vyruką su RX8: labai puikus automobilis ir dar puikesnis jo vairuotojas. RX’as visiškai standartinis bet jau pažymėtas kovos randais iš visų kampų, ir akivaizdu, kad nors ir ši Mazda puikiai valdosi, jai aiškiai neužtenka atmosferinio rotoriaus niutonmetrų, bet koks vairuotojo užsidegimas ir noras tobulėti… J tiesiog gražu žiūrėti! O man svarbiausia, kad požiūris į mokymąsi yra labia teisingas- jis pasirinkęs automobilį kuris yra labai gerai valdomas, tačiau nėra galingas - toks automobilis labai gerai ir greičiau treniruoja vairuotoją, bei suteikia jam įgūdžius kurių dažniausiai arba visai neturi, arba įgyja tik gerokai vėliau, vairuotojai kurie iškart sėda prie galingų automobilių vairo. Tokie gebėjimai kaip naudoti automobilio ratų apkrovimo kitimą stabdant, bėgėjantis, sukant, kaip maksimaliai išnaudoti jo inerciją, kuri iš principo nėra naudinga, savo naudai, tokie vairuotojai paprastai daro mažiau klaidų ir yra techniškesni, tiesiog jie neturi tos galius, kuri dažnai gali maskuoti arba gelbėti po padarytų klaidų.

Taip besibaigiant treniruotėms tarp ukrainiečių įvyko nedidukas nesusipratimas trasoje, ko pasekoje liko du nissanai nebegalintys važiuoti. Po trumpo draugiško aptarimo jie buvo patraukti į aikštelės šoną, o Aik tiesiog už keleto minučių atvarė traktorių su bačka vandens ir traktoriu su įranga asfaltui šluoti ir šie per keliolika minučiu nuplovė ir nušlavė trasą. J tokio operatvumo tikrai nesitikėjom.

Čia treniruotė baigėsi, nusprendėm eiti prigulti i namukus, kuriuos mums suteikė varžybų organizatorius. Jauki , medinė trobelė ,su strimis triviečiais kambariais patiko visiems.

Laukite antrosios pasakojimo dalies netrukus!

Pasakojimas - Manto Kuzmarskio.

Foto - drifter.lt.